Timutes's minds

My sister’s keeper

Posted on: 2009/09/09

We‘re the dancers, because life is a dancefloor  and eum, God is the DJ. Sounds like party –  vakar gavau tokia žinute. Keista, pagalvojau. Tikrai. Tik DJ tavo gyvenime gali būti bet kas – tu pats, dievybė, kitas asmuo, gamta, protas, širdis, instinktai ir t. t. Tik pats turi nuspręsti: nori būti marionetė ar pats miksuoti savo gyvenimo dainą?

Bet šiandien ne apie tai. Vakar naktį baigiau skaityti knygą „Mano sesers globėjas“. knygos-virselis

Pradėjau skaityti su ašaromis akyse, o baigiau su jų jūra. Bet verta. Knygos istorija verta to. Negaliu pasakyti, kad visa knyga yra vien tik dėmesį kaustantys žodžių labirintai, buvo tikrai buvo ir tokių puslapių, kuriuos praverčiau. Bet… savo eilės laukia ir filmas. Jo peržiūra vėliau.

Ką jauti kai žinai, kad mirtis alsuoja šalia?

Susimąsčiau apie laikinumą ir kas groja pagrindine styga tavo gyvenime – tu pats ar kiti? Kas nusprendžia – kas tau geriausia? Taip, kol esame maži, mus vadina vaikais (nors savo tėvams mes vaikais išliksime amžinai) ir už mus sprendžia kas mums geriau. Bet ar visad jie sprendžia tikrai atsižvelgdami į mūsų interesus? O kas jei Anos vietoje būčiau aš? O kas jei kada nors aš būsiu Saros vietoje? Siaubas. Kiekvienas žmogus mokosi gyvendamas, bet tas gyvenimas ne visad moko mus tik gerų dalykų. Kartais būna ir taip, kad norime pabėgti nuo artimiausių žmonių. O skaitydami knygas dažnai susitapatiname su tam tikrais personažais ir už juos slapčia jaudinamės. Bet šįkart net pati nustebau.. nežinojau kurį palaikau, nesupratau kodėl taip sunku skaityti visas jų mintis ir kartu jaudinausi su kiekvienu iš jų. Senai taip knyga buvo sukrėtusi. Atrodo personažus apgyvendinau fiktyvioje tikrovėje ir neskaičiau knygos, o stebėjau jų gyvenimą iš šalies. Tik kaskart vis įsijausdavau į skirtingus asmenis.

Klausiu:

Kiek reikia kantrybės tėvams gelbėti nuolat ties mirties riba balansuojantį savo vaiką? Kiek drąsos jiems reikia, kad genetiškai sumodeliuotų savo kūdikį ir iš ką tik gimusio jo iki pat jo mirties akimirkos ir net jam mirus – naudotis jo sveikata dėl kito vaiko? Kaip mes kiekvienas išgyvename savo tragedijas? O jei šeima turi bendrą tragediją? Kiekvienas mes išgyvename savaip, bet…

Kuo būti geriau – leukemija sergančiu vaiku, kuris niekad neina į mokyklą, palaidoja pirmą ir paskutinę meilę, kuriai nesenai suėjo 16 m.? Svajoti ir žinoti, kad niekad neišsipildys tavo svajonės, nes net menkiausias fizinis krūvis gali tave paguldyti į lovą mažiausiai pusei metų? Ką reiškia būti mergaite, kuriai periodiškai kelis kartus per metus nuslenka plaukai? Ką reiškia matyti savo atvaizdą veidrodyje ir ieškoti moteriškumo, kai matai tik sudžiuvusią pageltusią odą ir kateterius? Kaip reikia suvokti ir tai, kad visi gali žaisti ir važiuoti dviračiu, o tu – ne? Ką reiškia laukti mirties akimirkos, kai jau nebegali pakęsti pasikartojančių istorijų? Kaip turi paprašyti savo sesers, kad ji tave nužudytų? Kaip? Kodėl?

O gal geriau būti berniuku, kuriam vis žadama ir niekad nepildomi tie pažadai? Kaip būti juo, jei net nežinai ką veiki šeimoje, kurioje kiekvienas turi savo misiją – morališkai arba fiziškai gelbėti kito gyvybę? Ką reiškia būti tuo, kuris yra šeimos gėda, nes nuolat įsivelia į konfliktus? Kodėl pradedi ieškoti – ką čia dar blogo padarius? Kodėl padegi pastatus, kuriuose nėra žmonių? Kodėl palieki savo vizitinę kortelę – nuorūką? Kodėl toks blogas ir neigiamas staiga patampi geru ir mažu prieš savo seserį  mirties palatoje ir prieš tėvą, kuris tave pričiumpa kaip mažytį berniuką daužantį langus? Kodėl imiesi viso to?

Kas tai yra seserų ryšys? Kodėl suprasdama, kad griauni savo gyvenimą vis tiek gelbėji kitą? Pyksti, bet vis tiek darai. Atsakymas – nes taip reikia? O gal kitas? Ką reiškia 13 metų gelbėti kito žmogaus gyvybę? Esi herojus? Kada pavargsti ir kas tau suteikia jėgų? Nejaugi tikrai jautiesi kaip sfinksas? Ką reiškia teistis su tėvais? Ką nori pasakyti, kai bėgi nuo visko? O kai grįžti kas esi? O ką daryti jei  13 m. jautiesi senas žmogus?

Ką reiškia būti motina, žmona ir moterimi, kai visas šeimos gyvenimas sukasi aplink vieną atžalą? Ką reiškia nubusti ir užmigti su mintimi, kad tavo vaikas gali mirti? Kaip pavadinti tėvus, kurie praranda vaikus? Našlaičiai, našlys, našlė… O koks žodis įvardija tėvus praradusius vaikus?

O būna ir taip – galvodami, kad apsaugosime mylimus žmones pasitraukdami iš jų gyvenimo. Nes juk, ne jokiu būdu nenorime jiems užkrauti savo gyvenimo naštos. Bet ar nors kartą pagalvojame, kad  gal mes esame jų pati didžiausia laimė, nors ir nešame gyvenimo mums suteiktą naštą, kuri kartais mums pakerta kojas.

Ką reiškia būti moterimi, kuri visą savo esybę atidavė karjerai ir veržliai ėjo pirmyn vis mąstydama, o ką gi veikia jis? Jau praėjo 10 m., bet vis tiek, ką gi veikia jis? Kodėl viskas taip ir ne kitaip?

Ką reiškia būti tėvu ir vyru… Jei nenori grįžti į tikrą gyvenimą, į savo namus pas savo šeimą… Nes nenori matyti kančios ir ligos… Kas tai? Gyvenimas?

Praradimai nestiprina mūsų… Jie mus gniuždo… Todėl niekad nebus tinkamo laiko pasakyti žodžius, kuriuos slepi giliai savyje ir sapnuose vis kartoji. Niekad nebus tinkamo laiko padaryti gerus darbus, kuriuos rašai į sąrašą, kaip ir niekad nebus tinkamo laiko pradėti gyventi kitaip. Tinkamas laikas yra čia ir dabar. Belieka nebebijoti.

….

1 Response to "My sister’s keeper"

Skaičiau ir aš šią knygą, taip pat su ašarom akyse…
Gaila, kad aš nemoku tokių atsiliepimų rašyti, Jūsų labai gražus🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


  • Ieva: Nerealiai! Šaunuoliai, tokie kūrybingi ir nuoširdūs krikšto tėveliai. Įsivaizduoju, kad šventė išties buvo nuostabi, jaudinanti ir nebanali.
  • Ugnė Andriejūnaitė: Nusipirkau "Viena diena" ir tikrai nepasigalėjau... Dabar viena iš mano mylimiausių knygų puošia mano lentyną!
  • Edita: O filmas!... FANTASTIŠKAS. Ir Dexteris, ir Ema - puikūs aktoriai, nuostabi vaidyba. Noriu knygos!!! Gal nenuvils?
%d bloggers like this: