Timutes's minds

4M

Posted on: 2009/11/29

Ar ilgai trunka keturi mėnesiai žmogaus gyvenime? Ar gali gyvenimas tapti sapnu? Ar gali žmogus per keturis mėnesius surasti, atrasti, prarasti, pažinti, išmokti ir atrasti kitą savo gyvenimą? Atsakymų gali būti įvairių, bet kiekvieno patirtis skirtinga. Kažkas viskas prasideda ir baigiasi. Pradžia dažniausiai džiaugiamės – juk viskas nauja, nepažinta, neatrasta, o pažinimo jaudulys ir svaigulys kiekvieną iš mūsų gali nuvesti iki saulės miesto.

Visada žinojai, kad draugystė – viena didžiausių gyvenimo vertybių, bet po keturių mėnesių dar kartą kitomis akimis į šią vertybę pažvelgi. Niekad negalvojai, kad savo gyvenimu galėsi dalintis su tokiais skirtingais žmonėmis. Kultūros. Šalys. Mentalitetai. Tiek daug akių tave stebi, šiltai žvelgia kai sveikinasi, verkia kartu su tavimi, žvelgia į tavas ir skaito mintis. Tiek daug rankų tave apkabina. Tiek daug žodžių išgirsti ir nesvarbu, kad jie angliški, ispaniški, prancūziški, etc. Jais kalba tau svarbūs žmonės ir kartais ta pati tyla – pasako daug daugiau nei ištartas garsas. Tiek daug žodžių įvairiausiomis kalbomis išgirdai ir susidėjai į prisiminimų dėžutes. Niekad nenorėsi paleisti jų.

Per keturis mėnesius gali pajusti labai daug – meilę, atradimą, nusivylimą, įsimylėti savo gyvenimą, sugriauti minčių ir stereotipų pilis, iš naujo atrasti pats save ir kitus. Pajusti, kad tikrai gyveni, o paskui sapnuoti gyvenimą. Nubudęs iš ryto galvoti – sapnavau vakar dieną ar tikrai viskas vyksta? Tikrai girdėjau ir mačiau? Ar tai tikra? Moralinės pagirios ištinka kai gyvenimas su sapnu susimaišo, o sapnai juk visad turi pabaigą. Bet.. Tik nuo mūsų priklauso kaip mes sapnus priimame. Ar leidžiame sau sapnuoti ar ne? Išgirsti…

Ar dažnai girdime kitus? Individualistinė visuomenė ir gyvenimas tik sau ir dėl savęs, bent jau dažniausiai. Bet išmokau ir klausytis. Išgirsti ką sako vėjas, ežeras, žmogus, pati ką sakai…

Ko išmokai? Gyventi. Šypsotis. Vaikščioti rudenine svetimo miesto gatve. Bet… Šitą miestą jau galiu vadinti – tai mano miestas, kad ir kur bebūčiau. Kiek daug akimirkų sustabdei ir nenorėsi paleisti niekada. Kai didelis laivas įplaukia į naują miestą, kuris tavęs laukia šviesdamas daugybe šviesų, mušdamas 6 ryto, vėju glostydamas tavo veidą ir veldamas plaukus, o tu tik stovi pakerėta ir akimis fotografuoji ir saugai. Smėlio pilys. Atviri pokalbiai po dangumi. Muzika prie jūros. Jūra ir saulėlydis į ją. Salos. Pokalbis. Šypsena. Atokaita ant tilto ir jūros tolis. Ledo arena. Kalėdų dvasia. Jausmas. Jausmai. Įsimylėjau per keturis mėnesius – ką? GYVENIMĄ.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


  • Ieva: Nerealiai! Šaunuoliai, tokie kūrybingi ir nuoširdūs krikšto tėveliai. Įsivaizduoju, kad šventė išties buvo nuostabi, jaudinanti ir nebanali.
  • Ugnė Andriejūnaitė: Nusipirkau "Viena diena" ir tikrai nepasigalėjau... Dabar viena iš mano mylimiausių knygų puošia mano lentyną!
  • Edita: O filmas!... FANTASTIŠKAS. Ir Dexteris, ir Ema - puikūs aktoriai, nuostabi vaidyba. Noriu knygos!!! Gal nenuvils?
%d bloggers like this: