Timutes's minds

Bijau žodžių

Posted on: 2010/03/02

Kartais žodžiai yra tokie beprasmiai… Kartais nereikia net jų klausytis… Užtenka girdėti, kad žmogus kalba…Klausyti žodžių tarsi muzikos… Ir matyti širdimi… Žodžiai, kokie jie beprasmiai, nes žmonės bailiai… Bijo pasakyti per mažai ir per daug. Bijo kalbėti… Ir aš bijau. Oj kaip bijau… Gal geriau rašyti? Rašyti visad lengviau… Gali sudėti savo mintis, jausmus, pyktį ar meilę simboliais… Nesvarbu kokia kalba… Vis tiek ir parašyti žodžiai yra Tavo. Baisu rašyti? Žinoma, kad baisu ir man baisu. Bet žodžiai ištarti ar parašyti – jie vis tik sveria ir kainuoja tiek pat. Tavo baimė neįkainuojama? Mano irgi. Visi mes bijome. Tik kodėl žodžių labiausiai?

Vieni žodžiai dėliojasi lengvai tarsi pūkas ir juos pamiršti… Jie nuskrieja kaip pienės pūkai ar nudžiūna kaip vasarą rytinės rasos lašai nuo tavo kojų kai brendi per žolę. Kiti žodžiai sveria sunkiau už Tantalo kančias, kurias lietuvių kalbos mokytoja mokykloje taip įkalė į galvą, kad vis dar dabar negali pamiršti. Kartais taip sunku rašyti, sakyti, nes žodžiai sveria emocijas… jausmus… tavo patirtį. Emm…

Žodžiais mes pasakome daug, bet dar daugiau savo veiksmais. Kartais gali nieko nesakyti, bet… Tavo ar Mano veiksmai parodo daugiau… Na, žinoma, visad palikime daug procentų interpretacijoms… Veiksmai kaip ir žodžiai gali būti suprantami labai skirtingai. Bet bijome ir jų. Baimė apskritai lydi mus kasdien ir kas sekundę. Bijome savęs, kitų, pasakytų ar parašytų žodžių…

Bijome… Baimė… O gal tai tik mitas? Gal savęs ribojimas? O gal naturali būsena? Gal baimės iš viso nėra? Kažin kaip gyventų žmonės jei nebijotų kalbėti? Jei nebijotų ugnies, stiklo, prarasti ir atrasti, sutikti, nueiti, pamatyti, ištarti, užsimerkti, pasakyti, išgirsti, paklausti…

Kažin kaip gyventų žmonės jei tikėtų savimi… Kodėl tiek daug mūsų bijo ir nėra drąsūs? O tie drąsūs skrenda ir pirmo kritimo metu pammiršta, kad jie drąsūs? Hmz…

Kodėl?

Nesuprantu ir bijau suprasti…

Šiandien ir gamtos nesuprantu. Rytas padovanojo be galo baltą ir šaltą rytą, o popietė – saulę. Kodėl rytas – tamsus, o vakaras – toks lengvas ir skaidrus. O gal visa diena tokia buvo, tik visi bijojo pastebėti, kad tas šaltis buvo tas pats gėris. Gal visi per daug pripratome žodžiauti…

Em… Graži miesto panorama pro 11 aukšto balkoną tau atmerkia akis plačiau. Nejaugi aš to nepastebėjau anksčiau? Kodėl? Bijojau? Tokio dangaus rodos nemačiau ilgai…  Jis sluoksniuotas spalvomis ir faktūromis. Rožinė ir tamsiai mėlyna… Balta ir melsva… daug gatvių, švieselių, rodos jaučiu kaip einu ten… bet jei eičiau nematyčiau viso to, ką matau. Nes būčiau gatvėje, gatvėse, kuriose pastebėčiau kitus dalykus. Bijau? Bijai?

Nemanau… Pavasaris tuo ir žavingas, kad jis Tau dovanoja norą atrasti. Kodėl tai negali būti baimės praradimas?:)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


  • Ieva: Nerealiai! Šaunuoliai, tokie kūrybingi ir nuoširdūs krikšto tėveliai. Įsivaizduoju, kad šventė išties buvo nuostabi, jaudinanti ir nebanali.
  • Ugnė Andriejūnaitė: Nusipirkau "Viena diena" ir tikrai nepasigalėjau... Dabar viena iš mano mylimiausių knygų puošia mano lentyną!
  • Edita: O filmas!... FANTASTIŠKAS. Ir Dexteris, ir Ema - puikūs aktoriai, nuostabi vaidyba. Noriu knygos!!! Gal nenuvils?
%d bloggers like this: