Timutes's minds

Princes diary: you and yourself

Posted on: 2011/03/19

Kažkada dar mergaitiškoje vaikystėje, visos mes svajojame užaugti… Kol mamos nėra namuose matuojamės jos ilgą sijoną, juosiame jį joudu lakiniu dirželiu, aunamės aukštakulnius, dažomės raudonai lūpas ir užsidėjusios ilgus karolius staipomės prieš veidrodį. Tik bum… Rodos vos po keletos sekundžių skubame ryte į dušą, staipomės prieš veidrodį tik jau mes nebe tos mažos mergaitės ir aunamės nebe mamos, o savo aukštaklnius, dažomės savo blizgiu ir bandome derinti stilingas detales… Juk darbe su tavim dirba dar mažiausiai tuzinas jaunų, žavių, veiklių ir jūs visos tyliai vykdote aš pati jaunausia ir žaviausia, be to ir veikliausia planą. Pavasario – vasaros,  rudens – žiemos mados ir gyvenimo tendencijos keičiasi, o tu vis leki virtualiais, miesto, kartais skrendi sapnais, rečiau lėktuvo sparnais ir vis dar ne gana. Atsibundi, o čia gyvenimas. TAVO gyvenimas. Kažkuri viena LT žvaigždelė pasakė, kad gyventi reikia neatidėliojant ir vienam gyventi sunku, net tiesiog neįmanoma. Ir štai prasideda istorija… Dar ta pati maža mergaitė su per didelėm svajonėmis: per dideliais mamos aukštakulniais, karoliais ir per ryškiomis lūpomis jau žvalgosi į berniukus… Et, išdykę, neklaužados, feeeeeeeeeeeee, nesąmonė su jais draugauti, juk su mergaitėmis smagiau ir lengviau🙂  Bet aukštakulniai tampa vis patogesni, o tos mergaitės… su berniukais žaidžia vis kitus žaidimus… O čia ir prasideda istorijos. Kiekviena meilės istorija gali skambėti kaip didžiausia nelaimė arba laimė, bet laimigos tos, kurių istorijos vis dar tęsiaisi.🙂

Ech kaip viskas lengva buvo kadais

Dar daržely ar mokykloj nurausdavai nuo kokio princo, o štai dabar visa išdidi sėdi ir merkiančiam akį naujųjų laikų princui su mersedeso rakteliais akivaizdžiai sakai ne. Et, šių dienų deivės viešai deklaruoja, kad ieško tikros meilės ir to, su kuruo ilgai ir laimingai galėtų pasenti. Naiviai įsivaizduoja, kad ir po penkiasdešimt metų vaikščios Vilniaus gatvėmis, kuris informacijos, facebookizacijos, smartfonizacijos ir kitos digitalizacijos amžiuje atrodys darsi Naujasis Marsas, bet gi niekas ir nerūpės, jei tas netyčia rastas vyras bus vis dar šalia. Naiviai tiki pasakomis… Bet iki tos svajonės daaaaar laukia ilgas ir sunkus darbas. Cosmolitan, Panelės ir kt. moteriškų žurnalų užaugintai kartai, kuriai blogai, Facebookai, prekės ženklai, universitetas, draugės, mamos ir kt. skelbia gyvenimo tiesas, oj tik spėk suktis pagal visas jas… Sustoji, susidėlioji viską į stalčiukus, sudedi rašaliniu rašiklius visus taškus ant i, o po to dėlioji jas ir MacBook’o ar PC word dokumentuose, Facebookuose ir t.t. Rodos tik susidėliojai ir po sekundės vėl bum… Ir vėl viskas iš naujo. Atidarai vieną stalčiuką, ištrauki rožinę svajonę, iš naujo pasvajoji, adaptuoji, bandai įgyvendint… Nutrini vienos i tašką ir nusitrina daugelis kitų… Susiimi rankomis galvą, pakeli akis į dangų ir nenustodama mintyse rėki ir mąstai – apie ką mes čia? Po sekundėlės nurimsti, nes va Japonijoj tai tikri drebėjimai vyksta…

Marsas su Venera žemėje

Kažkadais visai nesenai peržiūrėjau abi Sex&City filmo dalis… Rodos kitom akim ir popsą supranti. Taip greitai laikas bėga? Taip greitai aktualūs tampa kiti dalykai? Nejaugi per metus laiko taip daug kas pasikeičia? O gal niekas nesikeičia – tik tu? Kažkadais mokė mus vertinti savo nepriklausomybę, grožį, jaunystę, protą, sąvarankiškumą, gebėjimą būti čia ir dabar, daryti tūkstantį, ką čia tūkstantį, geriau milijoną darbų vienu metu, ryte tik nubudus tapti deive, dieną produktyviai dirbti ir aukštakulniais kopti į karjeros Everestą,vakare bėgti miesto gatvėmis ir dar naktį nepamiršti pasigrožėti žvaigždėtu, kad ir miesto dangumi. Skubėti, bėgti, lėkti, nikad nesustoti, viešai deklaruoti, kad esi, skubi, leki ir sustoti negali…. O kas nutinka po to? Kai tau privaloma vertinti skubą, buvimą čia ir dabar, kiti vertina tai, ką turi dabar. Pavasario – vasaros, rudens – žiemos tendencijos keičiasi, o ir bateliai senieji nusidėvi ir auniesi kitus, su kuriais esi dar aukštesnė, ant kaklo žėri kiti papuošalai, dešinės rankos pirštą puošią spindintis akmuo, bet širdyje visad esi toji maža princesė su per didelėm svajonėm.

Labanakt ir labas rytas my little princesėms

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


  • Ieva: Nerealiai! Šaunuoliai, tokie kūrybingi ir nuoširdūs krikšto tėveliai. Įsivaizduoju, kad šventė išties buvo nuostabi, jaudinanti ir nebanali.
  • Ugnė Andriejūnaitė: Nusipirkau "Viena diena" ir tikrai nepasigalėjau... Dabar viena iš mano mylimiausių knygų puošia mano lentyną!
  • Edita: O filmas!... FANTASTIŠKAS. Ir Dexteris, ir Ema - puikūs aktoriai, nuostabi vaidyba. Noriu knygos!!! Gal nenuvils?
%d bloggers like this: